Trys požiūriai

Aušros Andziulytės darbuose pastebimi laiko ženklai, akimirkos fiksavimas bei gamtos motyvai, ar tiksliau sakant gamtos reflektavimas, nes kaip pati menininkė teigė, gamta yra tobula. Tačiau jos kūryba nėra bandymas atkartoti tą tobulybę tai yra naujos erdvės kūrimas, o meno kūrinys čia tampa tarsi durimis į tą naują erdvę. Šis paveikslas „Atoslūgis“ autorei svarbus kaip nuolatinio ir ritmiško kitimo įamžinimas. Šios abstrakcios paveikslo formos ir monochrominis koloritas kuria mediatyvią erdvę.

Būtent šis meno kūrinys “Atoslūgis”, mane nukėlė į pajūrį. Tiksliau kopas, kurias fotografavo Jonas Kalvelis savo fotografijų serijoje “Kopos”(1973–1985). Šiose fotografijose kopos ir pajūrio fragmentai užfiksuoti ne tradiciniu būdu. Fotografuojama iš arti, tokiu būdu nufotografuotos kopos rodosi kaip abstrakcija, kurioje tėra faktūros bei šviesos ir tamsos žaismas. Šios abstrakcijos fotografijos įprastą Neringos kraštovaizdį padaro neatpažįstamą ir priverčia į įprastą gamtovaizdį pažiūrėti kitaip. Būtent šiuose kadruose atsiveria žmogaus nepaliestos gamtos grožis, ir matomas tas gamtos tobulumas, apie kurį Andziulyutė kalbėjo. Tuo pačiu tai bandymas užfiksuoti laukinę gamtą ir jos nuolatinį kitimą, būtent tą momentą, kuris dabar yra, ir tuoj pranyks, kai vėjas papūs.

Visa tai artiimai siejasi su kinų estetikos idėjomis, nes dažnu atveju harmonija (he, tao)tampa kertiniu estetikos principų elementu. Taip pat harmonijos kategorija artima pusiausvyros (pin) sąvokai. Ji yra aiškinama kaip yin ir yang pradų sąveikos rezultatas. Šiai kategorijai teikiamas svarbus vaidmuo kompozicijos teorijoje. Šios kategorijos apibūdina tokią menininko būseną, kurios metu atsiskleidžia būties reiškinių ir grožio esmė. Šiuo atveju tai juoda ir balta, vizualiniame meno kūrinyje simbolizuoja, šių dviejų priešiškų jėgų saveiką, kuri kuria harmoniją. Taip pat kinų estetikos principuose, būtent Song epochoje atsiradęs naujas požiūris į gamtą, kalba apie tai, kad pradedamas ieškoti tinkamas sąryšis su gamta. Ir vienu iš dailininko uždavinių laikomas gyvo judėjimo ritmo perteikimas. Tikėta, kad tikras menininkas atskleidžia ne daiktų formą, o savo požiūrį į daiktus, atskleidžia savo sielos grožį. Taip pat kinų tapyboje gamta yra ne siužeto dalis, o yang, ying pradai. Kitaip sakant, gamta tampa vienu iš pradinių harmonijos šaltinių, pradžios taškų.

Nors šie darbai yra atlikti skirtingomis medijomis, jie visi kalba apie universalų kitimą ir savo abstrakčiomis formomis priverčia kasdienį pasaulį pamatyti naujai, ir per monochrominę estetiką, žmogaus protą nukelia į mediatyvų lygmenį.