top of page
Ši svetainė buvo sukurta naudojant
.com
svetainės kūrimo įrankį. Susikurkite svetainę šiandien.Pradėti

Aušra Andziulytė

Aušra Andziulytė gimė 1961 10 24 Kaune. 1981-7 studijavo Vilniaus dailės akademijoje, tapybos katedroje. Parodose dalyvauja nuo 1987. Tapytojų grupės „Keturios“ narė (1990-2002). Nuo 1990 – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1992 dėsto A. Martinaičio dailės mokykloje. Dirba tapybos srityje. Daugelio vietinių ir tarptautinių parodų Lietuvoje bei užsienyje dalyvė.

 

Kaip teigia Rasa Andriušytė "Aušra Andziulytė gerokai paėjo kontempliatyvios kūrybos keliu. Nuo atpažįstamos tikrovės vaizdavimo per peizažą ir figūrą prieita iki abstrakcijos su natūros pamatu ir ryškiu asmeniškumo šydu. Tai – asmenybės brandos rezultatas, kai nebijoma savo jausminių reakcijų, kai neabejojama, kad paveikslo plokštumoje pavyks jas paversti sunkiai nusakomų spalvinių niuansų estetika ar darnia ir lanksčia konstrukcija."*

 

 

 

*Andriušytė Rasa, Peržengiant regimybės ribas // 7 meno dienos Nr. 695, 2006-02-10. In: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307043435/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=695&kas=straipsnis&st_id=5520

 

 

 

Apie "Atoslūgį" ir kūrybą

 

Ištraukos iš pokalbio su Aušra Andziulyte (2015-05-06)

 

 

....Šitas darbas buvo tikriausiai ketvirtas iš šios serijos. O tą atoslūgį teko matyti pakrantėj. Vėl gi, supranti, kad čia buvo vanduo, buvo visai kitas paviršius. Kas yra paslėpta čia atsitraukia ir atsiveria kažkas kitas. Atsiveria tai ką iš po atoslūgio sustumia. Tuo pat metu, aišku, kažką nusitraukia atgal. Judėjimas, kitimas, tie dalykai man įdomūs. Gi niekas nestovi. Gali atsisėsi ir nieko nedaryti, bet vistiek yra kitimas.

 

....Tarpais naudoju daug spalvos. Po to norisi kažko kito. Atoslūgyje man čia svarbu ritmas, dažo

padėjimas, jo storis. Naudojami skirtingi teptukai. Spalvos atsisakyta, nes naudojama kita išraiškos

priemonė.

 

.... Aš kuriu erdvę. Darbas yra kaip praėjimas. Duoda galimybę tam tikram poetiniam ar vidiniam nusiteikimui. Tai kaip ir muzika, nukreipia kažkur. Teko būti Prancūzijoje. Ten vyko paskaitos ir užsifiksavo labai gražus, momentas kai kalbėjo apie ikonas. Visų pirma, joms nėra meldžiamasi, o jos yra kaip durys.Tiksliau sakant, tai yra vaizdinis objektas, pro kurį, su tam tikru nusiteikimu, įeini ir patenki kažkur.Ir ten susiduri ar su savimi, ar su kažkuo kitu. Tapyba man ir yra tai. Jeigu nėra to praėjimo, tai man nebebeįdomu, aš pažiūrėjau, paskaičiau ir nuėjau. O tie darbai, nesvarbu, kokiame stiliuje, kur aš galiu įeiti, ir man atisveria erdvė, yra įdomūs. Taip pat man yra svarbu harmonija. Aš to siekiu, nes griovimo ir taip per daug. Tai yra visur aplink. Menas turėtų kreipti į harmoniją, ėjimą

link šviesos ir kūrėjo.

Daugiau apie menininkę:

 

 

 

 

bottom of page